LIETUVOS KAIMO SODYBŲ ŽELDINIMO TRADICIJŲ TYRIMO METODOLOGINIAI PAGRINDAI
Abstract
Dabartinis Lietuvos kaimiškasis kraštovaizdis suformuotas vykdant kolūkinę žemėnaudą ir visuotinę žemių melioraciją. Žemės ūkio gamybos industrializavimas, visos kaimo apgyvendinimo sistemos pertvarkymas, naujų kolūkinių gyvenviečių statyba, melioracija ir vienkieminės sistemos naikinimas labai sumažino kaimiškojo kraštovaizdžio istorinio perimamumo sąlygas, paspartino kraštotvarkinių tradicijų, vietinio bei nacionalinio savitumo nykimą, labai sumažino perimtinų vienkieminių sodybų ir apsauginių želdynų erdvinės sistemos smulkesnių komponentų, palaikančių kaimiškojo kraštovaizdžio savitumo tęstinumą, ekologinės pusiausvyros stabilumą bei istoriškai susiklosčiusio agrarinio kraštovaizdžio raidos perspektyvą. Todėl šalies kaimiškojo kraštovaizdžio nacionalinio ir etnoregioninio savitumo atstatymas labai svarbus pirmiausia krašto kultūrai, jo identitetui Europoje išsaugoti, tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui ir patrauklumui didinti. Nuo seno kaimiškajam kraštovaizdžiui didelę vizualinę įtaką darė valstiečių sodybos ne tik savo etnoarchitektūriniais pastatais, bet ir savitu apželdinimu. Jos buvo ir toliau išlieka kaimiškojo kraštovaizdžio nacionalinį bei etnoregioninį savitumą formuojančiu ir atspindinčiu elementu.
Straipsnyje analizuojami Lietuvos kaimo sodybų želdinimo tradicijų tyrimo metodologiniai pagrindai: mokslinio tyrimo metodikos rengimo gairės, bendrosios nuostatos ir struktūra, aptariami kaimo sodybų želdinimo tradicijų tyrimo proceso organizavimo būdai, tyrimo metodai ir struktūriniai aspektai, sodybų želdyno vertinimo kriterijai ir požymiai, surinktų duomenų apdorojimo ir analizavimo bei gautų rezultatų patikimumo nustatymo niuansai.
