MODERNIOSIOS, POSTMODERNIOSIOS PORTFELIO TEORIJŲ IR BLACK-LITTERMAN MODELIO PALYGINIMAS

  • Edita Jurkonytė
  • Vaidas Paužuolis

Abstract

Investuotojai, nuolat susidurdami su rinkos neapibrėžtumu ir sunkiai prognozuojama finansinių instrumentų vertės kaita, ieško efektyvių sprendimų, leidžiančių diversifikuoti jų valdomus investicinius portfelius, todėl jiems visuomet aktualus klausimas, kuria portfelio teorija naudotis, siekiant optimizuoti investicinio portfelio struktūrą. Šiuo straipsniu siekiama išnagrinėti investicinio portfelio struktūros optimizavimo galimybes naudojant moderniąją portfelio teoriją, postmoderniąją portfelio teoriją ir Black-Litterman modelį bei juos palyginti tarpusavyje. Modernioji portfelio teorija yra etalonas rizikos ir pelningumo santykiui įvertinti. Kitais portfelio diversifikavimo modeliais siekiama patobulinti būtent šią portfelio teoriją. Pagrindinis moderniosios portfelio teorijos trūkumas yra tas, kad remiantis ja ne visuomet optimaliai paskirstoma aktyvų struktūra, nes istoriniai duomenys, kuriais grindžiami portfelio struktūros sprendimai šioje teorijoje, nepakankamai tiksliai atspindi būsimas aktyvų kainos kitimo tendencijas. Šiuo aspektu pažangesnis požiūris į investicinio portfelio formavimą yra postmodernioji portfelio teorija, greta istorinio aktyvų kitimo, papildomai įvertinanti asimetrišką portfelį sudarančių aktyvų rizikos pasireiškimą, ignoruojant išorinės aplinkos poveikį. Tuo tarpu Black-Litterman portfelio diversifikacijos modelis, sukurtas įvertinant šiuolaikinių finansų rinkų kompleksiškumą ir inovacijas, grindžiamas nauja pelningumo koncepcija (laukiamu pertekliniu pelningumu), kurios pagrindą sudaro investuotojo individualaus požiūrio į aktyvą (investuotojų lūkesčių) įvertinimas. Black-Litterman portfelio diversifikavimo modelis, optimizuojant portfelio struktūrą, leidžia įvertinti ir individualų investuotojo požiūrį į aktyvus. Tačiau tuo pat metu atsižvelgiama ir į portfelį sudarančių aktyvų kapitalizaciją.
Published
2016-06-06