VAIZDO REGISTRATORIAI IR ASMENS PRIVATUMAS

Abstract

Žmogus, siekdamas išvengti įvairių konfliktinių situacijų, iškylančių kasdieniniame gyvenime, dviprasmybių, to paties įvykio skirtingo interpretavimo, kuris būdingas eismo įvykių byloms, ieško būdų kaip sumažinti galimą nepalankių pasekmių kilimą jam ateityje. Šiam tikslui pasiekti pasitarnavo XX a. pabaigoje prasidėjusi informacinė revoliucija, kuri pateikia eiliniam vartotojui vis daugiau elektroninės įrangos, skirtos patenkinti didėjančius žmonijos poreikius. Pakilus terorizmo grėsmės lygiui ir nekrintant bendram avaringumo lygiui šalyje, pasitaikantys sukčiavimų atvejai paskatino vairuotojus pradėti rinktis vaizdo registratorių kaip veiksmingą priemonę ir įrankį įrodymams surinkti nustatant tiesą konfliktinėse situacijose, ypač teisės pažeidimo atveju. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų sveikintinas dalykas, bet kiekviena lazda turi du galus ir dažnai pamirštama apie galimas neigiamas pasekmes neapibrėžus naujos elektroninės įrangos naudojimo apimties, jos galimybių daryti invaziją į žmogaus privačią erdvę, kokia yra tokios įrangos naudojimo teisinė reglamentacija. Juk vaizdo registratorius, panašiai kaip ir vaizdo stebėjimo kamera, surenka ir sukaupia daug informacijos apie aplink vykstančius procesus, žmones. Taigi norint numatyti galimus saugiklius nuo nepagrįstos intervencijos į žmogaus privatų gyvenimą reikia išnagrinėti, kas yra renkama vaizdo registratoriumi, koks yra jo naudojimo sąlygų reglamentas ir kaip ateityje bus panaudota surinkta informacija, ar gali vaizdo registratoriumi surinkti duomenys (informacija) būti pripažinti įrodymu nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Tai leis geriau pažinti ir suprasti vaizdo registratorių naudojimo apimtis, numatyti saugiklius, apsaugančius nuo pernelyg intensyvaus įsibrovimo į žmogaus privatų gyvenimą net jam būnant viešoje vietoje, apibrėžti galimus surinktos vaizdo registratoriumi informacijos/duomenų panaudojimo ribas žmogaus teisės į privatumą kontekste.