REFLEKSIJOS METODŲ TAIKYMAS: MOKYTOJŲ TEISINIO UGDYMO PATIRTIS LIETUVOS BENDROJO UGDYMO MOKYKLOSE

Abstract

Straipsnyje pristatoma mokytojų, į ugdymo procesą integruojančių teisinį ugdymą, refleksijos metodų taikymo patirtis. Tikslas: atskleisti mokytojų teisinio ugdymo patirtį taikant refleksijos metodus Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose. Tyrimo metodai: mokslinių, metodinių literatūros šaltinių analizė, dokumentų analizė bei bendrojo ugdymo mokyklų pedagogų apklausa raštu. Tyrimu atskleista, kad mokytojai turi mažai žinių apie refleksijos metodus, dažniausiai renkasi išankstinio pasirengimo nereikalaujančius žodinius refleksijos metodus, daugiausiai naudojami žodiniai refleksijos metodai: tarp kurių populiariausi: žaibiška apklausa, svarstymo grupės, nebaigti sakiniai, aktyvus susirinkimas. Kiti refleksijos metodai nėra paplitę. Galima manyti, kad dar mokytojai neišsiaiškino jų taikymo naudos, ar stinga žinių ir gebėjimų juos metodiškai taikyti, ar kitos priežastys. Didžioji dauguma mokytojų visai nenaudoja praktinių bei vaizdinių refleksijos ir įsivertinimo metodų. Daugiau nei pusė mokytojų dažnai taiko refleksijos metodus po veiklos (naujai medžiagai apibendrinti, pakartoti, pagilinti), o prieš veiklą — kas dešimtas, veiklos metu — tik kas dvidešimtas. Refleksijos metodų taikymo situacija turėtų būti išsamiau tyrinėjama, nes šių metodų menka taikymo įvairovė ir nepakankamas dažnumas, ugdymo procese kelią grėsmę ugdymo proceso kokybei; nesudaromos palankios sąlygos mokiniui ugdyti reflektavimo gebėjimus. Reflektuodamas mokinys gali geriau pažinti save, tobulinti veiklą ir santykius su aplinka, naujai pažvelgti į sukauptas žinias ir patirtį, apmąstyti veiklą (praeityje, čia ir dabar) ir tobulėti. Kiekviena iš naujo reflektuojama mintis skatina koreguoti savo mintis, veiklą ir savo santykį su objektu.