LIETUVOS ŠEIMOS ŪKIŲ EKONOMINIO GYVYBINGUMO TIPŲ NUSTATYMO PROBLEMA

Abstract

Straipsnyje pateikiama mokslinės literatūros apžvalga šeimos ūkio ekonominio gyvybingumo vertinimo metodikos ir ūkių tipų nustatymo klausimais. Ekonominis šeimos ūkių gyvybingumas ir jo vertinimas yra aktualus klausimas tiek mokslininkams, tiriantiems šią sritį, tiek asmenims, formuojantiems žemės ūkio politiką. Akcentuotina esminė problema – tinkamos ekonominio gyvybingumo vertinimo metodikos stygius, siekiant priimti ūkio valdymo sprendimus ir numatyti veiklos perspektyvas. Remiantis parengta metodika, identifikuoti devyni šeimos ūkio ekonominio gyvybingumo tipai. Tuo tikslu atlikta atskira analizė: šeimos ūkiai buvo vertinami atsižvelgiant į tai, kokiam šeimos ūkio ekonominio gyvybingumo tipui priklauso, taip pat nustatomos jų charakteristikos pagal ūkininkavimo kryptis. Empirinio tyrimo duomenys interpretuoti šeimos ūkių trejų metų (2013, 2015 ir 2017 m.) duomenis, naudojant daugialypės tiesinės regresijos analizės metodą bei lyginamąją analizę. Nustatyta, kad 2013 m. vyravo labai dideli silpno ekonominio gyvybingumo ūkiai. Šiuose ūkiuose buvo didelės šeimos narių darbo apimtys, kas galėjo lemti jų ekonominio efektyvumo ir mokumo rodiklių gerėjimą. Tyrimas parodė, kad 2015 ir 2017 m. šeimos ūkiuose situacija pagerėjo, ėmė vyrauti vidutinio gyvybingumo ūkiai. Nustatyta daugiausia vidutinio ekonominio vystymosi tipo augalininkystės ūkių, kai ekonominio efektyvumo ir mokumo lygis yra vidutinis. Šeimos ūkių tipai leidžia įžvelgti tolesnes vystymosi ar plėtros perspektyvas ir kiek atskiras tiriamasis ūkis gali stabiliai augti su turimais ištekliais.