IEŠKOVO IR ATSAKOVO INTERESŲ PUSIAUSVYRA LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO KONTEKSTE: TEORINĖS IR PRAKTINĖS ĮŽVALGOS

Abstract

Perteklinio laikinųjų apsaugos priemonių naudojimo problematika yra gana aktuali Lietuvos teisinėje sistemoje, kadangi bene kiekvienas praktikuojantis teisininkas, gindamas kliento interesus, kaip šabloninę ieškinio dalį prideda ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl tokio šabloniškumo dažnai iškyla klausimas, ar taikant laikinąsias pasaugos priemones yra išlaikomas ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros balansas, taip pat ar nėra pažeidžiamas proceso šalių lygiateisiškumo principas. Šios temos problematika išryškėja analizuojant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas ir formuojamą teismų praktiką. Viena vertus, CPK reglamentuojama, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, o teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo. Tačiau, kita vertus, teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, jog didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl, dar neįvertinus reikalavimo pagrįstumo, atsakovui sukeliami neigiami padariniai ir neišlaikoma procese šalių interesų pusiausvyra. Taigi tokiu būdu dirbtinai yra sukuriama atsakovo blogos finansinės būklės prezumpcija ir užkertamas kelias ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrai išlaikyti.