ĮGALINANČIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ VIENIŠOMS MOTINOMS KONSTRAVIMAS: BIOGRAFINIO PASAKOJIMO PERSPEKTYVA

Abstract

Branduolinė šeima, kurią išlaiko vyras, o moteris visą dėmesį skiria vaikų priežiūrai, daugelyje valstybių ir jų šeimos politikų vis dar yra pagrindinis kriterijus ir siekiamybė, nors visiškai nebeatitinka dabartinės demografinės situacijos ir visuomenės daugumos realybės. Vis dar gajus požiūris į vienų motinų šeimas kaip „subyrėjusias“, „nepilnas“. Moterys, vienos auginančios vaikus, neatitinka „gerų mamų“ standarto, o vaikai yra laikomi rizikos grupe, kuriai dažniausiai būdingi blogesni mokymosi rezultatai, polinkis į priklausomybes ir deviantinį elgesį. Analizuojant šeimos politikos tikslus Lietuvoje, matoma, kad yra kuriama marginalizuota vienų motinų šeimų padėtis, paliekant jas už įstatymo prioritetų ir nustumiant į nepasiturinčių asmenų grupę. Lietuvos šeimos politikoje vieni vaikus auginantys tėvai yra įvardijami kaip „nepilna šeima“, nepatenka tarp pirmenybinių politikos tikslų, o paramos sulaukia tik tada, kai patenka į nepasiturinčių šeimų kategoriją. Straipsnyje atskleidžiami vienišų motinų emociniai išgyvenimai, vartojimo ištekliai, parama ir pagalba. Tyrimo duomenų rinkimui buvo pasirinktas kokybinis tyrimas, biografinis pasakojimas. Tyrimo informantai – vienišos motinos. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad vienišų motinų socialiniai santykiai netvirti, jos patyrė daug neigiamų emocinių išgyvenimų. Motinų santykius su tėvais nuo vaikystės lydi smurtas, alkoholis, kuris turi įtakos jų dabartiniam gyvenimui. Gyvendamos su vyrais / sugyventiniais, motinos kentė jų priklausomybę alkoholiui, neištikimybę, smurtą, todėl jautėsi nemylimos, nereikalingos, jautė depresijos požymius, gyvendavo baimėje. Ryšiai su buvusiais vyrais / sugyventiniais, pagrįsti vaikų poreikiu bendrauti su tėvu. Išsiskyrusios motinos jautė palengvėjimą, ramybę. Tyrimas atskleidė informančių vartojimo išteklius. Jos dažniausiai nedirba, todėl registruojasi Užimtumo tarnyboje. Nedarbo problematika glaudžiai siejasi su visuomenės stereotipais. Vienišų motinų laisvalaikis apribotas finansinių ir laiko resursų. Finansinė našta, užgriuvusi ant vienos moters pečių, lemia nepakankamą poreikių tenkinimą. Informantės sunkiu laikotarpiu pagalbos kreiptis pirmiausia linkusios į artimuosius ir draugus. Jos teigiamai vertina valstybės piniginę paramą, tačiau teigia, kad ji yra per maža, neatliepianti jų poreikių. Taip pat labai vertinama socialinio darbuotojo, psichologo, vaiko teisių specialisto pagalba. Biografinio pasakojimo pagrindu sukonstruotos įgalinančios socialinės paslaugos vienišoms motinoms, tokios kaip įgalinimas savarankiškai veikti, savarankiškai priimti sprendimus, siekti išsilavinimo, tobulinti savo kompetencijas, teisė rinktis ir atsisakyti paslaugos, įgalinti ieškoti pagalbos. Minėtos paslaugos padėtų vienišoms motinoms siekti socialinės gerovės, pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, užtikrinti savo poreikius.