SAVANORYSTĖS, KAIP LAISVALAIKIO FORMOS GERINANČIOS GYVENIMO KOKYBĘ, PASIRINKIMO BARJERŲ DIAGNOSTIKA: SPORTO INDUSTRIJOS ATVEJIS

Abstract

Laisvalaikis, kuris tradiciškai apibrėžiamas kaip laikas, laisvas nuo mokamo darbo, nuo buitinių ir fiziologių reikmių tenkinimo, yra mažiausiai instituciškai ir socialiai reglamentuota žmogaus gyvenimo sfera. Būtent todėl jis vertinamas kaip ypač svarbi erdvė, suteikianti žmogui galimybę save tobulinti bei realizuoti, turėti individualų pasirinkimą. Tai atspindi žmogaus savijautą, lemia jo pasitenkinimo gyvenimu lygį, t.y. nusako jo gyvenimo kokybę.
Pasaulio šalyse savanorystė suprantama skirtingai savo socialiniame ir kultūriniame kontekste. Tai yra būdas, kuriuo visuomenė organizuojama. Tai veikla, kuri reikalauja aktyvizmo, atima nemažą dalį laiko. Tai daugiau nei pareiga, tai darbas naudojant savo įgūdžius be jokios prievartos. Taip pat savanoriai gauna ir nematerialios naudos: žinių, patirties. Vienas iš stipriausių įnašų į savanorystę yra žmogiškasis kapitalas. Savanorystė suburia vieno tikslo siekiančius asmenis. Tarp studentų tai kelias link socialinės integracijos ir savirealizacijos. Savanorystė tampa vis populiaresniu būdu atiduoti dalį savęs visuomenei ir įgyti vertingos patirties. Tačiau kai kurie potencialūs savanoriai vis dar susiduria su praktiniais ir psichologiniais barjerais, kurie trukdo užsiimti savanoryste.
Gyvenimo kokybė yra studijų sritis, kuri sulaukė vis didėjančio susidomėjimo. Gyvenimo kokybė mokslininkų darbuose tapatinama su gerovės kontekstu, laimingo – visaverčio gyvenimo suvokimu arba laikoma kaip pasitenkinimas gyvenimu. Tokie gyvenimo kokybės sampratos kaitos aspektai, remiantis užsienio mokslininkų darbais, parodo, jog atskirais visuomenės vystymosi etapais asmens ir / ar visuomenės gerovė, ar gyvenimo kokybė turėjo jai būdingų bruožų arba buvo veikiama to meto aplinkos – socialinės, ekonominės ir politinės.
Apibendrinant gautus rezultatus ir palyginus juos su ankstesniais atliktais tyrimais, galima teigti, kad vis dėlto informacijos trūkumas, renkantis savanorystę, kaip laisvalaikio formą yra gana didelis barjeras savanoriams. Dauguma nežino, kur kreiptis, kad būtų savanoriais, nežino savo teisių ir neturi informacijos, kad galėtų suplanuoti savo laiką. Neteisingas informacijos skleidimas gali sukelti nepasitenkinimo ir nesusipratimo emocijų.
Išanalizavus tyrimo rezultatus, pagrindiniais savanorystės barjerais galima įvardyti: laiko trūkumą dėl įsipareigojimų kitoms veikloms, darbo grafiką, saugumą, išlaidas, informacijos trūkumą. Sporto organizacijoms derėtų atkreipti dėmesį, kad moterys yra labiau motyvuotos savanoriauti nei vyrai.