VANDENVARDŽIŲ KAITA ŠIAULIŲ KRAŠTO KARTOGRAFINIUOSE KŪRINIUOSE

Abstract

Vietovardžių kilmė siekia labai senus ikiistorinius laikus, tačiau vietovardžių rašyba ir šiuo laiku yra aktuali. Skirtingų kalbų vartojimas (rašyba ir tarimas) paveikė geografinių pavadinimų transkripciją, o tai prisidėjo prie žemėlapių turinio iškraipymo ir tikrovės neatitikimo. Lietuvos žemėlapiai buvo sudarinėjami įvairiomis kalbomis – rusų, vokiečių, lenkų ir kt. Kiekviena iš šių kalbų skirtingai darė įtaką vietovardžiams, nes vieni buvo išversti pagal reikšmę, kiti orientuojami į vietovardžio skambesį ir kt. Straipsnyje nagrinėjamas vieno iš pirmųjų lietuviškų vietovardžių teikėjo Juozo Tumo – Vaižganto „Kauno gubernijos vietovardžių sąrašas“, kuris 1904 metais publikuotas Amerikoje.
Straipsnyje apsiribota Kurtuvėnų ir Pakapės apylinkų žemėlapių hidronimų palyginimu su šiandieniniais ežerų ir upių pavadinimais bei hidronimų kaita kartografiniuose kūriniuose.
Senieji vandenvardžiai (didesnių upių, ežerų pavadinimai) yra ilgaamžiai, ankščiau ar vėliau patekę į krašto valdymo dokumentus. Daugelis upelių praradę savo pirminę išvaizdą, virto ištiesintais kanalais, taip tapdami bevardžiais. Smulkieji vandenvardžiai (mažų upelių, ežerų, tvenkinių pavadinimai), vartojami tik vieno kaimo bendruomenės ir tik jai težinomi, dažnai gimsta ir miršta kartu su vienos ar kelių kartų žmonėmis. Smulkieji vandenvardžiai įdomūs, kaip praeityje gyvenusių žmonių dvasinio turto, jų praeities atspindys.
Pagrindinis darbo metodas – analitinis aprašomasis, atliktas tyrinėjant kartografinius kūrinius, istorinius dokumentus ir mokslinę literatūrą. Kartografinei Kurtuvėnų ir Pakapės apylinkių analizei atlikti naudoti įvairių laikotarpių topografiniai žemėlapiai ir Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro (UETK) duomenys.