ASMENŲ, SERGANČIŲ EPILEPSIJA, SOCIALINĖS PAGALBOS LŪKESČIAI

Abstract

Straipsnyje analizuojami asmenų, sergančių epilepsija, socialinės pagalbos lūkesčiai. Mokslininkų nustatyta, kad epilepsija daro poveikį visoms asmens gyvenimo sritims: asmens raidai, tarpasmeniniams santykiams, draugystei, santuokai, šeimos gyvenimui, mokyklai, darbui, kasdienėms veikloms bei poilsiui. Baimė, klaidingas ligos supratimas lemia socialinę stigmą ir diskriminaciją visuomenėje. Todėl svarbiausias pastarųjų metų uždavinys yra sukurti ligos psichosocialinio valdymo strategiją, pasiremiant epilepsijos ir socialinės paramos sąsajomis. Straipsnyje analizuojami sergančiųjų epilepsija psichosocialiniai išgyvenimai. Pristatomas socialinio palaikymo konceptas, kurio turinys grindžiamas formaliais ir neformaliais pagalbos ryšiais. Buvo išanalizuoti interviu duomenys, kurie atskleidė, kad epilepsija sergantys asmenys patiria stigmatizaciją. Susirgę epilepsija yra išstumiami iš darbo rinkos, patiria visuomenės atstūmimą dėl priepuolių klinikinės išraiškos, tačiau neretai būna atstumti ir savo šeimos narių. Kitais atvejais epilepsija sergantieji šeimose patiria stiprią kontrolę bei perdėtą globą. Epilepsija sergantieji patiria diskriminaciją bandydami užimti laisvą darbo vietą. Epilepsija sergantys asmenys nurodė, jog iš socialinių darbuotojų labiausiai tikisi nuoširdaus bendravimo, empatijos. Jie nori gauti informaciją ir konsultaciją rūpimais klausimais. Epilepsija sergantys asmenys, gyvendami suvaržytą gyvenimą, susidurdami su savęs vertinimo problemomis, yra išsiilgę veiklos, aktyvaus dalyvavimo visuomenės gyvenime, todėl laukia iš socialinių darbuotojų užimtumo, veiklų organizavimo.