MOTYVAVIMO PRIEMONIŲ POVEIKIS BENAMIŲ ELGSENOS POKYČIAMS

Abstract

Benamystės, kaip permanentinio socialinio reiškinio, ištakos yra labai senos. Benamių skaičius pasaulyje nuolatos auga. Tokį spartų augimą lemia ilgalaikis nedarbas, turtinė žmonių diferenciacija, skurdas, dalies gyventojų dorovinė ir psichinė degradacija. Dabartiniu metu benamystė įvardijama, kaip viena kraštutiniausių atskirties formų, į kurią patekę žmonės visiškai arba dalinai eliminuojami iš visiems įprastos ekonominės, kultūrinės, dvasinės žmonių bendravimo erdvės. Socialinio darbuotojo taikomos motyvavimo priemonės, benamio savęs motyvavimas yra reikšmingi norint nutraukti benamystę. Įvertinus temos aktualumą, tyrimo tikslas – motyvavimo priemonių poveikis benamių elgsenos pokyčiams. Straipsnyje teoriniu aspektu yra nagrinėjami benamiams kylantys trukdžiai savęs motyvavimo procese, pasirinktos socialinių darbuotojų taikomos motyvavimo priemonės. Kokybiniu tyrimu išsiaiškinta, kas trukdo benamiams keistis, kokios socialinio darbuotojo taikomos motyvavimo priemonės yra veiksmingos, kokios socialinio darbuotojo klaidos sukelia pasipriešinimą, sumažina norą keistis.