TĖVŲ, PATIRIANČIŲ SOCIALINĘ RIZIKĄ, PATIRTYS PO POZITYVIOS TĖVYSTĖS MOKYMŲ

Abstract

Šeimose, patiriančiose socialinę riziką, dėl tėvystės įgūdžių stokos nesukuriamos saugios sąlygos fiziniam ir emociniam vaikų vystymuisi. Nesėkminga socializacija vaikystėje ir paauglystėje, iš biologinės šeimos perimtas tėvų elgesio modelis neigiamai atsiliepia jauno žmogaus savarankiškame ir jo sukurtos šeimos gyvenime. Straipsnyje analizuojama pozityvios tėvystės mokymų svarba šeimoms, patiriančioms socialinę riziką. Laiku suteikta pagalba šeimai užtikrina rizikos veiksnių, susijusių su vaikų auklėjimu, mažėjimą, kokybišką tėvų–vaikų santykių kūrimą, kurių pagrindu tampa abipusė pagarba, lygybė, atsižvelgimas į kiekvieno asmens išskirtinumą, šeimos narių integralumas ir atsakomybė už savo veiksmus. Straipsnyje atskleidžiami tėvų vidiniai ir išoriniai motyvai dalyvauti pozityvios tėvystės mokymuose, iš tėvų perspektyvos pažvelgiama į pozityvios tėvystės mokymų turinį, struktūrą, organizavimo aspektus. Analizuojami tėvų elgsenos pokyčiai, susiję su padidėjusiu pasitikėjimu savo jėgomis, motyvuotu pasiruošimu keisti tarpusavio santykius šeimoje ir santykius su vaikais. Tėvų patirtys po pozityvios tėvystės mokymų yra susijusios su saviveiksmingumu – tėvų subjektyviai suvokiamu pajėgumu būti tėvais ir tinkamai vykdyti savo tėvystės pareigas. Tėvų saviveiksmingumo atsiradimas pozityvios tėvystės mokymų metu turi itin didelę įtaką vaikų auklėjimo kokybei ateityje.